Darom/juosta




Trečiadienio katechezė. Tiek daug iškentusių senelių ramybės pamoka

daugGegužės 18 d. bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus tęsė katechezių ciklą apie senatvę. Šį trečiadienį pasitelkdamas Jobo knygos, pasaulinės literatūros viršūnės, eilutes, jis kalbėjo apie senelių ramybės pamoką. 

Tada Jobas, atsakydamas Viešpačiui, tarė: „Žinau, kad tu gali visa padaryti; ką tik užsimoji, tu gali įvykdyti. (…) Iš tikrųjų kalbėjau apie tai, ko nesupratau, apie dalykus, pranokstančius mane savo nuostabumu, kurių nežinojau. (…) Buvau girdėjęs gandus apie tave, bet dabar mano akys regi tave; todėl aš gėdinuosi visko, ką esu pasakęs, ir atgailauju dulkėse ir pelenuose“. (...) Iš viso Jobas gyveno dar šimtą keturiasdešimt metų, matė savo sūnus ir savo vaikaičius iki ketvirtos kartos. (žr. Job 42)

Jobas yra išskirtinis tikėjimo liudytojas. Jis nesitaiksto su Dievo „karikatūra“ ir protestuoja prieš blogį tol, kol Dievas atsiliepė ir atskleidė savo veidą. Vis tik Dievas atsakė, kaip visada, netikėtu būdu. Jis parodė Jobui savo šlovę, tačiau jo nesugniuždė, priešingai – parodė aukščiausią švelnumą.

Anot Šventojo Tėvo, turime Jobo knygą skaityti be išankstinių nusistatymų ir klišių, kad suprastume Jobo šauksmo jėgą. Verta iš jo mokytis, kad įveiktume moralizavimo pagundą, susidūrę su susierzinimu ir nusivylimu dėl to, kad viską praradome. O Jobas prarado bemaž viską – šeimą, turtą, sūnų, sveikatą.

Kai Dievas, paskutinėje knygos dalyje, prabyla, jis pagiria Jobą už tai, kad suprato Dievo, nepaisant jo tylos, švelnumo slėpinį. Dievas priekaištauja Jobo draugams, kurie manė viską žinantys apie Dievą ir skausmą ir, atėję paguosti Jobo, galiausiai ėmė teisti jį pagal savo išankstines schemas. „Tegul Dievas apsaugo mus nuo tokio veidmainiško ir pasipūtusio pamaldumo! Tesaugo Dievas nuo moralistinio religingumo ir priesakų religingumo, kuris virsta tam tikru pasipūtimu ir veda į fariziejiškumą bei veidmainystę“ – pabrėžė Pranciškus, priminęs Dievo žodžius Jobo draugams: „Mane apėmė pyktis (ant jūsų), nes nekalbėjote apie mane teisingai, kaip darė mano tarnas Jobas. (...) Tegu meldžiasi mano tarnas Jobas už jus, nes atsižvelgsiu į jo maldą, kad nesielgčiau su jumis pagal jūsų kvailystę, kadangi nesakėte tiesos apie mane, kaip mano tarnas Jobas padarė“ (žr. Job 42, 7-8).

Toks Dievo pareiškimas mus nustebina, nes skaitėme ugningus ir pribloškiančius Jobo protesto žodžius. Tačiau, sako Viešpats, Jobas kalbėjo gerai, nes atsisakė pripažinti, kad Dievas yra „Persekiotojas“. Kaip atlygį Dievas grąžina Jobui dvigubai daugiau viso jo turto, taip pat paprašęs pasimelsti už savo blogus draugus.

Jobo tikėjimo atsivertimo lūžis sutapo su didžiausiu skundo proveržiu. Tada jis pasakė, anot popiežiaus, itin gražius žodžius – „Juk aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas; galų gale jis pakils kaip liudytojas žemėje. Net tada, kai liga bus suėdusi mano odą, dar savo kūne regėsiu Dievą. Aš pats jį regėsiu akimis savo, o ne kito!“ (Job 19, 25-27). Šie žodžiai, būtent, išreiškia tikėjimą, kad Dievas nėra persekiotojas, bet Gelbėtojas, kuris iš tiesų ateis.

Jobo knyga, tęsė popiežius dramatiškai atvaizduoja tai, ką neretai matome ir šiandienos žmonių gyvenime: žmogų, šeimą, bendruomenę užgriūva tiek daug sunkių išbandymų, pranokstančių jų jėgas. Kai kurie žmonės yra parbloškiami tokios blogio sumos, kuri iš tiesų atrodo per didelė ir neproporcinga, palyginus su žmogišku trapumu. Visi esame susidūrę su tokiais žmonėmis ir sukrėsti jų šauksmo, jų skundo. Bet taip pat dažnai sužavėti jų tikėjimo ir meilės tvirtybę, pažymėjo Pranciškus ir paminėjo šeimas, kurių vaikai ar kiti šeimos nariai turi itin sunkių negalių, žmones ir bendruomenes, kuriuos, tarsi susitarusios, vienu metu užklumpa ekonominės nesėkmės ir visos kitos nelaimės, kaip matėme pandemijos laikotarpiu, kaip vyksta dabartinio karo Ukrainoje metu.

Ar galime pateisinti šiuos „ekscesus“ kaip aukštesnį gamtos ir istorijos racionalumą? Ar galime juos religiškai palaiminti kaip pateisinamą atsaką savo kaltėmis to nusipelniusioms aukoms? Ne, negalime. Egzistuoja tam tikra nelaimės aukos teisė protestuoti prieš blogio slėpinį: tokią teisę Dievas suteikia kiekvienam ir, galiausiai, pats ją įkvepia. Nes protestas prieš Dievą taip pat yra maldos forma. Tai būdas, panašiai kai vaikai protestuoja prieš tėvus, prašyti dėmesio.

„Jei širdyje jaučiate skausmą ir norite protestuoti, protestuokite net prieš Dievą: Dievas tave girdi, Dievas yra Tėvas, Dievas neišsigąsta mūsų protesto maldos, ne! Dievas supranta. Būk laisvas savo maldoje, neįkalink savo maldos išankstinėse schemose! Malda turi būti tokia, spontaniška, kaip vaiko bendravimas su tėvu, sakant viską, kas jam ateina į galvą, nes žino, kad tėvas jį supranta“, – kalbėjo popiežius Pranciškus. Tokia yra Dievo tariamos „tylos“ prasmė: jis nevengė klausimų, bet leido Jobui protestuoti ir jo klausėsi. Ir mums reikėtų pasimokyti tokio švelnumo ir pagarbos, nebūti tais Jobo draugais, kurie ateina su savo paaiškinimais. Jų religingumas viską paaiškina, bet širdį palieka šalta. O Dievui labiau patiko Jobo protestas, nei jo draugų samprotavimai. 

Jobo tikėjimo išpažinimą, kuris kyla būtent iš jo nuolatinio kreipimosi į Dievą, į aukščiausiąjį teisingumą, užbaigia, galima pasakyti, beveik mistinis patyrimas, verčiantis jį ištarti: „Pažinojau tave tik iš nuogirdų, o dabar mano akys regi tave". Panašiai, daug žmonių pažino Dievą geriau būtent po tamsios patirties, bjaurios situacijos: „girdėjau, o dabar matau“.

Toks liudijimas ypač patikimas, kai jį ištaria seneliai, matę tiek daug gyvenime, taip pat žmonių pažadų nenuoseklumą. Matę teisės, mokslo, net religijos žmones, kurie persekiotoją supainioja su auka ir šiai priskiria, klysdami, pilną atsakomybę už jos skausmą.

Seneliai, kurie atranda šio liudijimo kelią, paverčiantį praradimų apmaudą atkakliu Dievo pažado siekimu ir laukimu, yra nepakeičiamas bendruomenės ramstis, jai susidūrus su blogio pertekliumi. Būtent to mokosi tikintieji, žvelgdami į Nukryžiuotąjį.  

„Išmokstame to ir mes iš daugelio senelių ir močiučių, iš daugybės pagyvenusių žmonių, kurie, kaip ir Marija, savo maldą, kartais veriančia širdimi, sujungia su Dievo Sūnaus, kuris ant kryžiaus atiduoda save Tėvui, malda“, – sakė Pranciškus.

„Pažvelkime į pagyvenusius žmones, į senelius, į mažas senutes, pažvelkime į juos su meile, pažvelkime į jų asmeninę patirtį. Jie tiek daug iškentėjo gyvenime, tiek daug išmoko, tiek daug patyrė, bet galiausiai pasiekė ramybę, beveik mistinę ramybę: tai susitikimo su Dievu ramybė, apie kurią galima pasakyti: „Buvau girdėjęs gandus apie tave, bet dabar mano akys regi tave". Šių senukų ramybė primena Dievo sūnaus, patikinčio save Tėvui, ramybę ant Kryžiaus“, – kalbėjo popiežius. (RK / Vatican News)

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode