Turime melstis ištvermingai, sakė popiežius Pranciškus trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams. Trečiadienio rytą Vatikano rūmų Šv. Damazo kieme vykusios bendrosios audiencijos metu buvo skaitoma jau priešpaskutinė katechezė apie krikščioniškąją maldą.
Šv. Paulius ragina: „Be paliovos melskitės. Už viską dėkokite“ (1 Tes 5, 17–18). Ką daryti, kad tokia būtų mūsų malda? Popiežius priminė kelis didžiuosius dvasingumo mokytojus, kuriuos cituoja Katalikų Bažnyčios katekizmas. Vienuolis Evagrijus Pontietis tvirtina: „Mums nebuvo įsakyta nuolatos dirbti, budėti ir pasninkauti, bet mūsų įstatymas yra nuolat melstis“ (2742). Krikščionys turi būti visada užsidegę, sakė popiežius. Jie turi degti kaip toji ugnis senosiose šventyklose, kuri be pertraukos degdavo stropiai prižiūrima. Panašiai turi būti ir su mumis: ir mumyse turi nuolatos degti ugnis, kurios niekas niekada negalėtų užgesinti. Popiežius paminėjo ir šv. Joną Auksaburnį, skelbusį, kad „galima dažnai ir karštai melstis ir turguje ar vaikščiojant vienam; taip pat galima ir tada, kai sėdite savo krautuvėlėje, kai perkate arba parduodate ar net ruošiate valgį“ (2743). Tęsdamas šią mintį, popiežius sakė, kad mes puikiausiai galime suderinti maldą su savo kasdieniais užsiėmimais, su mažais ir dideliais darbais. Niekada tarp jų ir maldos nebūna kontrasto, o kaip tik priešingai – malda mūsų kasdienius darbus padaro prasmingesnius ir ramesnius.
Žinoma, sakė popiežius, ne visada lengva taip melstis. Tėvas ar motina, užsiėmę kasdieniais darbais, tikriausiai pasiilgsta laisvos valandėlės, kada galėtų ramiai atsidėti maldai. Vaikų priežiūra, darbas, kasdieniai šeimos gyvenimo reikalai, pareiga pasirūpinti senyvo amžiaus tėvais... Atrodo, kad visko niekaip neaprėpsime. Tokiomis akimirkomis, sakė Pranciškus, turėtume pagalvoti apie Dievą, mūsų Tėvą, kuris turi rūpintis visa visata, bet visada prisimena ir kiekvieną iš mūsų. Jei jis mus prisimena, ir mes turime jį prisiminti.
Popiežius paminėjo ir krikščioniškosios vienuolystės požiūrį į darbą bei darbo derinimą su malda. Darbas vertingas ir svarbus ne tik dėl moralinės pareigos pasirūpinti savimi ir kitais, bet ir dėl jo teikiamos tam tikros vidinės pusiausvyros. Darbas padeda žmogui nepasiduoti visiškam abstraktumui, neprarasti ryšio su tikrove. Darbas ir malda vienas kitą papildo, sakė Pranciškus. Malda padeda mums pakilti aukščiau mūsų kasdienių užsiėmimų, suteikia jiems naują kvėpavimą. Darbas padeda maldai nenutolti nuo gyvenimo konkretumo, virsti spiritizmu ar ritualizmu.
Laikas, skirtas Dievui, gaivina tikėjimą, kuris padeda mums gyventi konkrečiau, o tikėjimas skatina melstis. Dėl tokios tikėjimo, gyvenimo ir maldos sąveikos mumyse dega krikščioniškos meilės ugnis, kurios Dievas iš mūsų laukia. (JM / Vatican News)
