Parama dėkojame




Sprogimas

D. Gedvilienė: „Kol bus tikinčių..., tol jis ir gyvuos“

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Kalbėti apie save – vadinasi, pasiduoti intrigai ir gyvenimiškomis istorijomis suvilioti arba atgrasyti skaitytoją. Jūs, skaitantieji, rizikuojate, nes galite sugaišti laiko, kurio mums taip stinga, o aš, turėdama jo begales, persikelsiu į laikus, kuriuos įvardijame prisiminimais“, – pokalbį pradeda Mažeikių kultūros centro mėgėjų teatro trupės „Visavi“ vadovė Daiva Gedvilienė.

– Kas skatina aktorius kilti į sceną, o Jus vadovauti jiems?

– Prieš jus Skorpiono ženklu palaiminta žemaitė. Vadovaujuosi vertybėmis: dora, tiesa. Visuomet, kiek save pamenu, domėjausi menu, teatru, aktoryste, muzika. Ilgas laiko tarpsnis matuojamas metais, o teatro laike skaičiai išnyksta. Lieka aktoriai, kurių prisiminimuose klaidžioja specifinis scenos, kulisų kvapas, šviesų blykstės, specialiai tik tam spektakliui sukurta muzika, daina ir... įstrigę atmintyje pojūčiai: virpčiojantis kūnas prieš jaudinančią pradžią ir galvos svaigimas, trumpalaikis atminties netekimas spektaklio pabaigoje. Dėl šių nenusakomų momentų, išjautimų aktoriai vėl ir vėl eina į sceną. Absoliučiai ir besąlygiškai pasitikėdami režisieriumi.

– Kaip apibūdintumėte režisierių?

– Manau, jog normalūs režisieriai yra tie, kurie nesibaimina potraukį režisūrai papildyti ir aktoriniais darbais. Vienas sudėtingiausių kūrybinių procesų yra vienu metu ir režisuoti, ir kurti vaidmenį, tačiau ne man apie sunkumus porinti...    

– Teatrui daug metų atidavėte, gal pakalbėkime skaičiais...

– Dvidešimt septyneri metai mano gyvenimo teatrui, aktoriams, žiūrovams, scenai čia, Mažeikiuose. Sukurta spektaklių tiek pat ir dar šiek tiek, nes mažesniųjų kūrinių net nebeskaičiuoji. Aktorių scenoje pabuvojo tikrai per tris šimtus. Vieni iš jų ištikimai ir labai jau ilgai scenoje, tačiau būta aktorių, išbandymą atlaikiusių tik vieną kartą. Scenarijų parašyta ir perrašyta – visi, jeigu ne parašyti mano pačios, tai perdaryti, išbraukyti, sugadinti. Dainų spektakliams sukurta daug, kurį laiką buvau tvirtai įtikėjusi, kad tai daryti būtina. Choreografinių kompozicijų – sceninio judesio subtilybių – gimimas spontaniškas ir emocionalus, tačiau visuomet papildantis spektaklių esmę emociškai.

Scenografinių sprendinių vizijos gimsta, ateina su sapnais ir virsta realybe, toliau bendradarbiaujant su scenografais-dailininkais. Išverktų ašarų tiek, kad pakaktų kojas nusiplauti lyg šaltinio vandeniu. Susemtų duženų gal tik pora puodelių ir trys lėkštės. Neužsegtų sagų – dvi ir tai nutiko man pačiai persirenginėjant kulisuose spektaklyje pagal Viljamą Somersetą Moemą „Teatras“, klaiki savijauta, tačiau žiūrovas tikrai nei pajuto, nei pastebėjo visų šių nutikimų. Kiekvienas netikėtumas, stresas – neišvengiama aktorių kasdienybė ir „saldžių“ prisiminimų puokštė kiekvieną kartą nusileidus uždangai.

– Ar nesusimąstėte apie Jūsų spektaklių pasisekimą?

– Dovanotomis gėlėmis galbūt didžiąją sceną Mažeikių rajono savivaldybės kultūros centre nuklotume trigubu sluoksniu. Šio nenutrūkstančio vyksmo priežastis – aktoriai ir tarpusavio pasitikėjimas, auka, besąlygiška meilė vienas kitam, visiems.

– Jūsų režisuoti spektakliai, verčiantys ieškoti atsakymų, jau žiūrint jį. Koks tokio spektaklio tikslas?

– Mūsų spektakliai, kaip ir žmonės, nekasdieniai. Filosofiškai simboliniais sprendiniais dažnai dešimtmečiu lenkiame nūdienos liudytojus, atiduodami deramą pagarbą teatro gurmanams. Nepataikauti, o intriguoti, leisti mąstyti, analizuoti ir nerasti vieno atsakymo, tinkančio visiems – vienas iš mūsų teatro tikslų, iškeltų žiūrovams. Aktorius mokau nesižavėti masinės „pilkumos“ produktais, o ieškoti kitoniškumo ir spektaklio metu sugebėti kuo neskausmingiau „pagimdyti“ vaidmenį. Tikėjimas, pasitikėjimas ir jokio savanaudiškumo. Teisinga, supratinga, principinga, ambicinga ir aukojanti menui, teatrui, kultūrai nesuskaičiuojamas „aukas“ – tinkamiausi epitetai, apibūdinantys mane.

– Jūsų siekiai visada buvo ambicingi...

– Mano ateities vizija tokia reali, kaip ir pats gyvenimas... Trys iš daugelio vizijų: kūrybinio projekto-spektaklio „Eglė, žalčių karalienė“ mažeikiškių bendruomenės Lietuvos šimtmečiui minėti įgyvendinimas. Palankiai sudėlioti žvaigždes danguje, kad premjerinį filosofinį spektaklį „Siena“ (premjera – 2018-01-27) dar kartą išvystų mažeikiškiai, kitų miestų žiūrovai. Tęsti lietuviškos teatro mokyklos tradicijas ir su „Visavi“ dabartine genialia aktorių komanda sukurti spektaklių, priimtinų teatro gurmanams.

– Teatras be aktoriaus neįmanomas. Kaip parenkate repertuarą?

– Teatro aktorių žvaigždynas: Silva Mikužienė, Vytautas Motuzas, Gražina Jonikienė, Vaidutė Jakutienė, Donatas Kontrimas, Ugnė Rimkutė, Liusija Lukauskaitė, Jokūbas Gelžinis, kuriems lenkiasi visos teatro mūzos. Didžiosios scenos išbandymus spektaklio premjeroje „Siena“ išlaikė aktorės Jūratė Fridrikienė, Sandrija Mockuvienė. Kadangi visos komandos kūrybinei atmosferai savotiškai „diktuoja“ nuolatos besikeičianti jaunoji aktorių karta, man, kaip režisierei, tenka sudėtinga misija. Žvaigždynų išsidėstymą koreguoti, kokią knygą išsitraukti iš lentynos, kad tiktų spektaklio vizijai, o tuomet pranešti ir tinkamai pristatyti naujieną aktoriams. Sulaukus jų verdikto aš pradedu gyventi tuo, kas nenusakoma žodžiais, nes jie tik sugadintų taip subtilias meditavimo akimirkas. Nuojauta ir pojūčiai užvaldo mane, mano protą, kūną, sielą. Nieko daugiau neturiu, kaip šį gyvenimą – gyvenimą TEATRU.

– Spektaklis po spektaklio – vėl gėlių jūra. Ar neišsisemiate?

– Dažnai nutinka taip, kad mus prisimena tik vienu aspektu. Labai norėtųsi, kad tai būtų mūsų sukurti spektakliai: pagal Viljamą Šekspyrą „Romeo ir Džuljeta“, Ričardą Bachą „Žuvėdra“, „Tiltas“, Viktorą Hugo „Vargdieniai“, Arvydą Juozaitį „Napoleonas. 101 diena“, Mikael Niemi „Muzika“ ir t. t. Jeigu tu darai kažką gero, tai tave būtinai išgirs. Talentingas kūrėjas „kankinasi ir kenčia“ visuose kūrybos perioduose. Ir tai tiesos, kurių nežino niekas? Paskutinio spektaklio scenarijus bus tik tuomet, kai neliks tikinčių teatro magija ir jo galia...

– Ar esate patenkinta viskuo, ką užgyvenote? Gal kažką keistumėte, jei pavyktų atsukti laiko ratą...

– Praeitimi gyventi ir dėl kažko sielvartauti – ne man. Aš nuolatos veiksme ir kūryboje. Optimizmas ir absoliutus pozityvas yra varomosios jėgos, kuriomis dalinuosi su kiekvienu sutiktuoju.

– Ką manote apie Lietuvos įvaizdį, politinę situaciją? Ar visiškai nesidomite ir nesikišate į politinį gyvenimą?

– Tauta, nežinanti savosios istorijos, pasmerkia ateinančias kartas nežiniai. Tik intelektuali ir išprususi asmenybė neabejotinai sieks saviraiškos laisvės, nesavanaudiško pripažinimo, įvertinimo. Jaunoji karta veržiasi į savirealizaciją, nevaržomai komunikuoja ir nebesitaiksto su praeityje įstrigusiais individais. Tai didžiulis progresas, kuris įgavęs pagreitį kuria naujų laikų istoriją. Suvokdami ir įsisąmonindami progreso pradmenis mes pasirenkame perspektyvą, išvengdami regreso. Šalies periferijoje, provincijoje gyvenantys tautiečiai žingeidūs ir neprognozuojami. Norai dažnai viršija galimybes. Kasdienybėje dažnai pasiūla ir paklausa prasilenkia, o tuomet ieškome proporcijos, neįsigilindami į priežastis. Manyčiau, viena iš sulėtėjusio progreso priežasčių yra savivertės netekimas ir tai galime vadinti provincijos sindromu. Įsikerojęs įprotis turi plitimo tendenciją, negrįžtamai sunaikindamas prigimtines vertybes.

– Jūsų palinkėjimas...

– Šiandiena negyvenu, nes, kai darai, o ne vaizduoji, tuomet viskas realizuojasi tendencingai ir sklandžiai. Visuomet siekiu, kad būčiau išgirsta ir ką noriu pasakyti, o ne kaip tai sakau. Puikų pašnekovą ir kantrų klausytoją XXI amžiuje sutikti yra dovana, kurios dažnai tenka laukti. Stebėdama žmones bei jų nuotaikas patariu nustoti būti nelaimingiems neišmanėliams ir tapti pasaulio lyderiais – tiesiogine ir perkeltine prasme. Žinių bagažas, gyvenimiškoji patirtis ir filosofinis požiūris – vertybės, kuriomis turtingas kiekvienas iš mūsų. Svajotojams ir fantazuotojams linkiu optimizmo ir kantrybės.

– Gal dar liko kokia neišsakyta mintis...  

– Moralas šios rašliavos vienas – aš esu ta (tas) viso pradžia. Tikiuosi, ši, juodraštį primenanti rašliava, kada nors išsigrynins ir bus... kelintuoju knygos puslapiu... jeigu tik tam liks gyvenimo.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo                                                                                                                    

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode