Parama dėkojame




Sprogimas

Ieškoti ir atrasti – džiaugsmas

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

 

Tautodailininkai, sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradiciniai amatininkai, senojo tošininkystės amato puoselėtojai, pelnę sėkmingiausiai dirbančių tradicinių amatininkų premiją – tai tik dalis Raimondos ir Vytauto Ramanauskų, puoselėjančių etnokultūrą, darbo įvertinimų. Abu jie Mažeikių muziejaus darbuotojai: Vytautas – mokslinis darbuotojas, muziejininkas, Raimonda – vyr. fondų saugotoja.

– Jūs visur kartu: darbe, namuose, net viename folkloro ansamblyje „Alksna“ dainavote (tiesa, Raimonda nebedalyvauja nuo 2000-ųjų). Ar nepavargstate vienas nuo kito?

Vytautas: Aišku, kad pavargstu, bet va, grįžti iš kelionės, sueini ir vėl malonu. Kad tas gyvenimas toks yra – visą laiką idilės nėra – normalus gyvenimas: ir atvėsimai, ir vėl užkaitimai.

Raimonda: Aš tai galvoju, kad nelabai ir būname kartu: skirtinguose aukštuose sėdime, vyras grįžęs išeina į dirbtuves ir pareina nakčiai arba pavalgyti. Į festivalius dabar dažniausiai vienas važiuoja arba aš vienur, o jis kitur, nes būna, kad vienu metu reikia keliose vietose būti – tai ir dalinamės.

– Užsiminėte apie verslą...

Vytautas: Galima sakyti, amatas, ne verslas, nes tai tošininkystė...

Raimonda: Su beržo tošimi mes jau dirbame apie 20 m., tiesą pasakius, aš niekada neskaičiuoju metų, nes gyvenimas tik vienas duotas – tai ar čia dveji metai, ar dešimt, o jie taip greitai bėga, kad nespėji gaudyti.

– Sakote, kad šiuo amatu niekas Lietuvoje neužsiima. O jums tai yra darbas po darbo...

Raimonda: Lietuvoje kartais eksperimentinės archeologijos festivaliuose pamokome šio amato, vedame edukacinius užsiėmimus, bet žmonės pasidaro tam kartui, nors neretas ketina užsiimti tošininkyste, tik sulauksią, kada iš miško malkas parveš... Deja. Kiti, pamatę, kiek čia reikia darbo, kol mažą darbelį padarai, sako, kad per tą laiką didžiulį krepšį iš vytelių būtų nupynę – tai kruvinas darbas, kaip ne vienas pastebi. Kai pagalvoju, aš tai trimis etatais dirbu – darbas muziejuje, namie reikia ir valgyti padaryti, ir trobą sutvarkyti, be to, ir dar su tošimi pasidarbuoti. Vyrui tik antras.

– Kaip prasidėjo pokalbis su beržo tošimi?

Raimonda: O pastūmėjimas gan buitinis – biudžetininkų atlyginimas šiaip sau, nors esi nuprotėjęs darbe, viską jam atiduodi, bet iš kažko gyventi turi, vaikus išlaikyti. Iki tošies Vytautas ir tekino, ir drožė.

Vytautas: Reikia ir sviesto ant duonos užsitepti. Nesiėmėme buitinio verslo, mat abu esame folkloristai ir ta etnokultūra prie širdies – taip natūraliai ir išėjo. Raimonda pradžioje audimu užsiiminėjo. Pažintis su senuoju amatu prasidėjo 1994-aisiais visai atsitiktinai – tada Stulpino malūne vykęs pleneras į mūsų gyvenimą atvedė tošininkystę.

Raimonda: Į plenerus atvykdavo tautodailininkai ir iš Latvijos. Lemtingojo plenero uždarymas sutapo su miesto švente. Aš pasiėmiau Vytauto drožtus šaukštus, audėjos austus kaklaraiščius ir patraukiau į mugę. Įsitaisiau šalia kalvio Česlovo Pečetausko, o iš kitos pusės – Miša iš Karelijos, kuris plenere supažindino su beržo tošimi. Man iškart į akis krito nematyti dirbiniai, žinojau apie juos, bet jie šiuolaikiški, gražūs. Tuoj paskambinau vyrui, kad ateitų, gal mums to imtis.

Vytautas: Be to, tais laikais tėtė atsiėmė mišką, kuriame buvo beržynas. Galvojome, kad gal galėtume kažką daryti su tošimi. Pabendravome valandą su tošininku iš Karelijos ir tiek užteko, kad užsikabintume.

– Taigi, užbūrė jus tošies stebuklai. Iš kur sėmėtės žinių?

Raimonda: Literatūros, kai pradėjome ieškoti, nebuvo, interneto tada irgi nebuvo. Radome vieną knygą, su viltimi atsiverčiame, o ten tik paveikslėliai, bet kaip tai padaryti – nėra. Į rankas pakliuvo 1930 m. rankdarbių knyga mokykloms, ten buvo parodyta tik, kaip vienas indelis nupintas, ir vienas sujungimas, daugiau nieko – nei kaip tą tošį gauti, kaip ir kada lupti, kaip apdirbti. Toliau pradėjome bandyti – maniau, kad yra panašumo su vytelių pynimu, tad pas Benigną Tolišienę mokiausi, kaip „krežį“ pinti – pasirodo, nieko panašaus. Kaip supratau, daugiau panašumo su audimu turi – tai perkišimai. Sekė įvairūs bandymai, kaip apdoroti tošį – jei įmeti į karštą vandenį, susiriečia ir jau tošies nebeturi. Ko tik mes nedirbome ir su karštu „prosu prosijom“. Teko pavargti, kol atkūrėme XIV a. Kernavėje rastos tošies ornamentavimo technologiją. Visokie kaitinimai ir rauginimai. Padėjo logiškas mąstymas, ką tuomet žmonės turėjo, kokias priemones jie galėjo tada naudoti. Pasirodo, mes niekur toli nesame nuėję.

Vytautas: Dabar jau galima informacijos internete pasisemti, tiesiog neišsemiami klodai, ypač kai moki rusų kalbą.

– Darbas su tošimi prasideda nuo miško apžiūros. Kiek ilgai reikia dirbti, kad pamatytume galutinį rezultatą?

Raimonda: Tai dažnas klausimas, aš visiems sakau, kad gali užtrukti ir metus, jei neturėsiu prisirinkusi tošies tada, kada ji lupama, arba neturėsime kirtimo. Gal dėl to nėra taip, kad vienu metu vieną gaminį tedirbi.

Vytautas: Nusilupi tošį, paskui ją vartai, pjaustai, o paskui žiūri, ką iš jos padaryti – čia toks procesas. Būna, kad pereini 3 ha kirtimo, o tinkamus tik kelis beržus terandi, Lietuvoje labai prasta tošis.

Raimonda: Dažnai nereikia net bandyti pralupti, jau akimis įpratęs apčiuopti, kuris tinkamas. Jei suabejoji, perbrauki ranka ir įsitikini. Tošis panaši į šikšną, iš kurios pinamos vyžos. Vaikams aiškindama sakau, kad tošis yra medžio „skūra“, kaip ir žmogaus oda. Žmogus turi griaučius, jie apaugę raumenimis, o paskui yra oda. Taip ir beržas – yra mediena, ant jos žievė, o paskui tošis.

– Net sunku įsivaizduoti, kad galima ne tik vyžas nupinti, bet ir vaikui barškutį padaryti, kaklo papuošalą, kai kurie dirbiniai net susiūti karna. Koks artimiausias renginys numatomas?

Vytautas: Su dirbiniais iš tošies vykstame į eksperimentinės archeologijos festivalius Kernavėje, Apuolėje, Nidoje ir kt., išvykstame ir į užsienį – dalyvaujame Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje vykstančiuose vikingų festivaliuose, Lenkijos Biskupino muziejaus organizuojamose šventėse. Balandžio pabaigoje vykstu į Danijoje vykstantį vikingų festivalį. Savaitę gyvensime palapinėse – pusiau laukinis gyvenimas. Vykdami į užsienį darome praktiškus dirbinius, nes jie visus juos pritaiko buityje.

– Jūs neatsiejami vienas nuo kito, vienas kitą papildote, bet kiekvienas turėjote savo vaikystę, jaunystę... Prisiminkite tuos metus.

Raimonda: Esu gimusi Skuodo mieste, kurį laiką ten ir augau, vėliau tėvai persikėlė į Daktarų kaimą (Skuodo r.), dirbo Trumplaukės tarybiniame ūkyje – tėtė traktorininku, mama buhalterijoje. Nors vėliau persikraustėme į Mažeikių rajoną, bet Skuodo kraštas man labai artimas. Dėl to gal ir žemaitiškai kalbu. Vaikystėje turėjome daug veiklos, ypač kai gyvenome Daktaruose – oi, ten buvo tokie tvenkiniai, kalneliai, eidavome ant jų su ragėmis žiemą. Iki Kaukolikų aštuonmetės mokyklos, kur mokiausi, 4 km – tas atstumas nebaugino, o grįžimas dažnai būdavo įspūdingas – įsitaisius ant laikraščių krūvos, kuriuos į gretimą kaimą veždavo pašto „letiuška“ (uždara būda sunkvežimis), tai pamėtėdavo ir mus. Žavėjo tas kaimo gyvenimas – patirtis su paukščiais, gyvuliais, gamta, žemės darbais. Palinkimas prie senų žmonių buvo nuo pat jaunystės – galėjau klausytis jų pasakojimų be perstojo, bendraamžių nelabai ir reikėjo, nors augome keturios seserys. Labai gražioje vietoje užaugau, dar ir dabar matau seną sodą, apsodintą didelėmis eglėmis, prie namo didžiulė liepa, klėtis, daržinė – fantastiški vaizdeliai. Dėl finansinės gerovės, mat Ždanovo kolūkis tada buvo turtingas, davė žmonėms uždirbti, tėvai paliko šį gražų kampelį ir visi persikėlėme į Auksūdžio k., aš tada ketvirtokė buvau. Nors dauguma sakė, kad Daktarų kaimas – užkampis, bet man čia atrodė tikras užkampis. Kuo vaikystėje svajojau būti, net neprisimenu, gal kaip daugelis – mokytoja. Baigusi Laižuvoje aštuonias, auklėtojos pastūmėta, įstojau į Vilniaus pedagoginę mokyklą, kurią baigusi su malonumu buvau pradėjusi dirbti „Eglutės“ darželyje. Likimą kita linkme pakreipė sutiktas pažįstamas, kuris paerzino sakydamas, kad aš čia niekais užsiimu, o štai muziejus atsiskiria nuo Telšių ir ten reikia darbuotojų. Nors tada aš dar mokiausi Šiaulių pedagoginiame institute, bet patraukiau į naują darbovietę, beje, pradinių klasių mokytojos specialybę visgi įsigijau – baigiau institutą dirbdama muziejuje.

Vytautas: O aš gimiau Kvėdarnoje, Šilalės r., tėvai dirbo melioracijoje, aš irgi su jais per kaimus pasivažinėdavau, todėl nuo mažų dienų susidūriau su etnografija – tėvukui tai buvo artima. Tėvukų parvažiavimą į Mažeikius paspartino senolių, kurie gyveno Purplių kaime, sveikata, tai buvo 1971 metai. Tėvukai – abu tremtiniai, tėtei istorija nuo senų laikų buvo įdomi ir man tai persidavė. Muziejus į mano gyvenimą atėjo per tėvuką, kai jis nunešė į muziejų eksponatą, pasiūlė jam ten patalkininkauti. Tada jis dažniau eidavo į muziejų, važinėdavo į ekspedicijas. Man buvo 12 m., kai pirmą kartą atsivedė į muziejaus administracines patalpas, davė spausdinti senoviška rašomąja mašinėle. Nors ilgus metus mokiausi 1-ojoje vidurinėje mokykloje, bet mus 11 kl. išdraskė, nes pastatė 5-ąją vidurinę mokyklą, kurią ir baigiau. Gal įtakos turėjo, kad mūsų klasėje buvo daug disidentų, kurie plėšė rusiškas iškabas – vyko jaunimo disidentinis judėjimas. Net mano charakteristikoje buvo parašyta: „Domisi šalies įvykiais, bet juos savotiškai vertina, todėl atestacijos metu nebuvo atestuotas.“ Tokia charakteristika daug kur užkirto kelią. Įstojau į Technologijos technikumą, bet, kai grįžau atitarnavęs tarybinėje armijoje, mano specialybė buvo panaikinta. Teko ieškotis kitų studijų – pasirinkau Kauno maisto pramonės technikumą, kurį baigęs dirbau Mažeikių duonos kombinate, teko ir brigadininku Sedoje padirbėti... Nesijaučiau savo vietoje, vis galvoje kirbėjo – ne mano tai, ne mano. O gyvenime tu turi dirbti tai, kas tau patinka, kad nereikėtų žiūrėti į laikrodį ir laukti, kada baigsis darbo diena. Kartą užėjau į muziejų pasidomėti, gal reikia darbuotojo. Man padėjo žinomas tėvuko vardas ir pavyko įsidarbinti čia. Tada ir parėjome du jauni darbuotis į muziejų, dar atskirai, bet jau vienas kitą pažinojome iš folklorinio, kur kartu dalyvavome.

– Jūs, kaip berniukas, geras vaikas buvote? Kuo domėjotės dar vaikystėje?

Vytautas: Nebuvau blogietis, bet lupti gaudavau kasdien. Tais laikais retai troboj užsisėdėdavome. Labai daug knygų perskaičiau, nuo mažens pagrindinė manija buvo knygos. Jų tais laikais nebuvo, tad skaičiau viską, kas pakliuvo – mažas būdamas jau perskaičiau A. Gudaičio-Guzevičiaus romaną „Kalvio Ignoto teisybė“, o jei jau gaudavau Žiulio Verno, tai skaitydavau ir mėgaudavausi, bandydamas kuo daugiau ištempti tą skaitymo malonumą. Klasiką perskaičiau gana anksti. Šiaip norėjau studijuoti istoriją, bet nebuvau tas blizgantis mokinys ir, be to, ta charakteristika, nors vis vien vėliau, jau dirbdamas muziejuje, baigiau Vilniaus universitetą – esu istorikas.

– O kaip judviejų likimai ėmė artėti vienas prie kito?

Raimonda: Tik parvažiavusi į Mažeikius dirbti, tai buvo 1986-ieji, susiradau folkloro ansamblį, kuriam tada vadovavo Algirdas Vilkas, o Vytautas atėjo porą metų vėliau. Oi, kiek daug jau repeticijų buvome turėję.

Vytautas: Buvo jau prasidėjęs atgimimas, o tas folkloras davė tokį tautiškumą... Pradėjau lankyti tą ansamblį, o ten buvo tokia folklorininkė, kuri vėliau tapo bendradarbe. Lyg ir jokių kibirkštėlių nebuvo, dirbdami sėdėjome viename kabinete.

Raimonda: Daugiau bardavomės...

Vytautas: Bet jau 27 m. kartu, auginame tris atžalas – du vaikai ir mergelė. Džiaugiamės, kad visi Lietuvoje, aišku, ir norime, kad čia liktų.

– Jūs ne dirbate, o gyvenate savo hobiu, už kurį dar gaunate pinigus, esate etnokultūros puoselėtojai. Kaip vyksta jūsų namuose šventės?

Raimonda: Bendras šeimos ratas Kūčioms susirenkame pas Vytauto tėvukus – jau tokia tradicija. Šv. Kalėdoms po pietų, jau esame sutarę, atvažiuoja pas mus – kava, arbata ir... žaidimai. Aš tai nuo vaikystės dėl visokių žaidimų pamišusi, mačiau, kaip atėję į pirtį žaisdavo kortomis kiksą – žaidimas tad man buvo priaugtas. O žaidžiame dažnai ir ne tik per šventes.

Vytautas: Per Velykas tradiciškai anksti ryte važiuojame į Pievėnus, ten pajaučiame tikrą Prisikėlimo dvasią. Koks čia Prisikėlimas 8 val. – jau saulė žeme ritinėjasi, o ten nuvykstame dar tamsu, būgnų dundesys, procesija... Ir tada saulė teka. Ten tikras laiko pajautimas, pavasario pabudimas.

– Visas jėgas ir net laisvalaikį atiduodate muziejui. Kas teikia didžiausią pasitenkinimą?

Vytautas: Esu dirbęs ir mokykloje, bet labiau patinka muziejuje, tarp senovinių daiktų, nuotraukų. Azartas kažko ieškoti ir atrasti.

Raimonda: Būtent, čia yra atradimo džiaugsmas. Džiaugiuosi, kad dabar žmonės supranta, jog ne viską reikia išmesti. Žmonės patys atneša daiktus, nuotraukas, ir taip ta istorija ateina į muziejų. Štai ir šiandien viena moteris atnešė seną gimimo liudijimą – ta močiutė gimusi 1900 m., o kartu atnešė tos močiutės austą skarą. Iš tiesų, mes esame nepajėgūs visur nueiti, nes ir pokalbis kartais iki dviejų dienų užsitęsia.

Vytautas: Štai paimkime ir šimtametį fotografą A. Kulvinską, faktiškai jis laukdavo – ateini pas jį, įduoda porą nuotraukų, pasišneki, po kurio laiko nueini, o jis dar ištraukia kelias nuotraukas ir vėl klausaisi. Senas žmogus kartais lieka paraštėje, ką, atseit, jis bežinąs, o čia ateini pas jį, domiesi, jis jaučiasi reikalingas, kažkam įdomus tas pasakojimas. O laikas eina... Dabartinis tempas muziejuje – veiklos daug, išsitrupini ir nėra laiko rimtai kibti į darbus. Gerai, kad, kai rašiau knygą mane buvo palikę ramybėje, nors reikėjo ir vakarais prisėsti.

– Jūsų minėta knyga, fotografijų albumas „Mažeikių istorinė fotografija XIX a. pab.–1940 m.“, skaitytoją pasiekė Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga. Kaip ji gimė?

Vytautas: Turėjau daug informacijos ta tema, ne vieną projektą buvau rašęs. Daug iš senojo fotografo Konstantino Bužoko, gimusio 1914 m., sužinojau apie fotografus, reikėjo tai suguldyti, kad tai, ką aš žinau, žinotų ir mažeikiškiai. Mano tėtė irgi fotografas mėgėjas, jam pavyko išsaugoti negatyvus, jo darbų paroda buvo eksponuota ir čia, ir Genocido muziejuje, mat jis tremtinys. Be to, perėmėme buvusio „Santarvės“ korespondento Žilevičiaus archyvą. Ir man fotografija labai artima – pats šiek tiek pafotografuoju.

– O dabar ką mėgstate fotografuoti?

Vytautas: Dabartiniais laikais nebe taip įdomu – paspaudei ir žiūri į ekraną. Anksčiau būdavo, ryškini, žiūri, kaip išėję – visai kitoks azartas ta fotografija. Ir juostelė tada turėjo savo vertę, niekas tiek „nepleškindavo“. Daugiau mėgstu fotografuoti statybas Mažeikiuose, įamžinti, kaip keičiasi miestas, kokia statybų pradžia, nors nesvetimi ir kiti vaizdai. Kurį laiką, net nežinau, kodėl, buvau užmetęs fotografiją.

– Tai pastebėjote ir daug apleistų pastatų mieste. Kaip jums šie „istoriniai“ eksponatai?

Vytautas: Kaip miesto vizitinė kortelė – iš vienos pusės buvęs statybos trestas, iš kitos – ETG griuvėsiai. Jaunystėje labiau piktindavaisi ir straipsnius rašydavai, laikui einant apsišlifuoji – yra Mažeikiai tokie, kokie yra, ir mentalitetas miesto yra toks, koks yra. Pramoninis miestas, technokratinė inteligentija ir ta praeitis Mažeikiams nėra tokia svarbi – čia ne Plungė, Oginskių miestas, o miestas prie geležinkelio. Praeities kaip ir nėra, nes ji visą laiką buvo griaunama, perstatoma, dabar senamiestyje gydytojo Stasio Dakinevičiaus namas ir bankas bemena anuos laikus.

Raimonda: Jeigu man duotų valią, nebūčiau nei Markso, nei Gorkio atidavusi – dabar tik iš nuotraukų ta istorijos dalis žinoma. Visi būtų sutilpę, o būtų buvę galima vedžioti ir rodyti: štai viena okupacija, o štai kita. Greitai nieko nebeturėsime – tik erdvę.

Vytautas: Atkūrus nepriklausomybę, kas naujo pastatyta – akmuo prie Savivaldybės pastato ir Nepriklausomybės aikštėje vietoj akmens – kryžius.

Raimonda: Atrodo, kad seniau buvo ir tų menininkų, ir lėšų, galvojau, kad bus šv. Pranciškaus paminklas, kyla klausimas, kur jį statyti, jei ir bažnyčios vieta netinkamai parinkta – nei „zomato“, nei teritorijos bažnyčia neturi. Jei seniau šalia bažnyčios statydavo kultūros centrus, kad užgožtų – tai mes niekur toli nenuėjome – bažnyčią pastatėme netoli Kultūros centro.

– Kaip atsipalaiduojate po darbo?

Vytautas: Kaip gali atsipalaiduoti – vieną darbą pakeiti kitu. Vienas darbas, kai tu sėdi prie kompiuterio, kitas, kai stovi prie staklių. Vasarą nuvyksti savaitei prie jūros, dar į šiltuosius kraštus ar į kelionę, festivalį. Kaip šnekėjome su muziejininkais, kad ir po Mažeikius dar yra kur pavažinėti. Reikia po Lietuvą keliauti, ją pažinti, o ne svečias šalis. Juokinga, kai kartą bendraujant su mokytojais išgirdau liaupses Provansui, kai paklausiau, kaip tau Pievėnai, išgirdau atsakymą, o kas jie? Va, Provansas aišku, o kas panosėje yra, ir nežino, pajusti šio krašto vertybes pamirštama.

– Jūs, Raimonda, teigėte, kad prieš priimdama sprendimą svarstote svarstote, bet, pasak sutuoktinio, sprendimus vis vien priimate greičiau, nors jis sako esąs impulsyvus. Ar teko sutikti nuobodžių žmonių?

Vytautas: Man nuobodūs susireikšminę žmonės, iš tiesų kažką lyg ir žino, bet visur – reikia ar nereikia – tą žinojimą rodo. Žmonių pasikėlimas – nuobodumas.

Raimonda: Įkyriai vieną ir tą patį pasakoja.

Vytautas: Nuvilia ir kai kurie žurnalistai, ypač, kai paklausai kokį žinių radiją. Pašnekovo kažko paklausia, paskui žurnalistas pats viską ir išaiškina ar savo patirtis ima pasakoti, bet jo siekis – tą žmogų prakalbinti, o ne girtis savo pasiekimais ir žiniomis. Kas gražiausio – tai vyresnio amžiaus žmonės, esu daug puikių jų sutikęs ir tuo galiu pasidžiaugti. Nuostabus folklorinis ratas – gražiausi prisiminimai iš jų.

– O ko trūksta, kad Lietuvoje, Mažeikiuose būtų gera?

Raimonda: Reikalingas didesnis sutarimas, didesnė tolerancija, vizijos į priekį, kur norime nueiti, ką pasiekti, ką norime padaryti. O mes daugiau skaitykime ir mylėkime savo miestą, kraštą, jį saugokime ir puoselėkime, ir neišmeskime to, kas pagaliau gali tapti istorija – miesto ar net krašto istorija.

Vytautas: Mažeikiuose jaunimui trūksta pramogų. Ką jaunimui čia veikti? Vakaras, senamiesty mirtina tyla, prisimenu tuos laikus, kai čia virė gyvenimas – buvo kino teatras, pasimatymų vieta. Dabar visi susikėlė į tas uždaras erdves... Taip ir norisi palinkėti – gaivinkime miestą, kurkime tradicijas, išeikime vakarais pasivaikščioti, kad Mažeikiai gyvybe pulsuotų...

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode