Parama dėkojame




Sprogimas

Mylėti, gerbti, bet nepritarti. Pokalbis su Benu Ulevičiumi

 

Daugeliui katalikų tenka spręsti dilemą: kaip elgtis susidūrus su žmonėmis, priskiriančiais save seksualinėms mažumoms, ypač tais, kurie yra aktyviai įsitraukę į LGBT judėjimo veiklą. „Mylėti žmogų, bet nekęsti nuodėmės“, – taip skamba populiarus posakis. Arba: „Gerbti kiekvieną asmenį, bet priešintis ideologijai.“ Katalikų Bažnyčios mokymo besilaikantieji sutiks: kiekvienas žmogus yra Dievo vaikas, todėl vertas mūsų meilės ir pagarbos, tačiau neturime pritarti, o prireikus net tvirtai nepritarti nuodėmei – veiksmams, kurie iškraipo žmogaus santykį su Kūrėju ir kitais žmonėmis. Bet ką tokie pasakymai reiškia ir kaip jie taikomi konkrečiomis aplinkybėmis?

„Krikščioniškos kultūros institutas“ neseniai išplatino peticiją, kuria reikalaujama uždrausti jau ne pirmus metus Vilniuje vykstančias „Baltic pride“ LGBT aktyvistų ir jų bendraminčių eitynes. Anot KKI, „eitynės pažeidžia Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą, o sykiu galimai pažeidžia ir Lietuvos Konstituciją“. Tarp katalikų užvirė diskusija: ar peticijos pasirašymu nepažeminsime artimo? Ar drausdami eitynes nepažeisime svarbiausių demokratinės santvarkos principų? Ar šiuo klausimu išvis reikia turėti politinę poziciją? Apie tai kalbamės su Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanu doc. dr. BENU ULEVIČIUMI.

Eitynės „Baltic pride“ Lietuvoje vyksta jau ne pirmus metus, šiemet Krikščioniškos kultūros instuto iniciatyva plinta peticijos, reikalaujančios uždrausti šį renginį. Atrodo, kad katalikai, kuriems rūpi viešasis gyvenimas, šiuo klausimu pasidalijo. Dėl ko jie nesutaria?

Katalikai iš esmės sutaria dėl Katalikų Bažnyčios skelbiamų tikėjimo tiesų, tačiau jie gali turėti skirtingus požiūrius į daugybę kitų klausimų. Pavyzdžiui, gali skirtis jų politiniai įsitikinimai, požiūris į metodus, veikimo būdus, kultūros reiškinių interpretavimą ir t. t. Prie to galime pridėti temperamentų ir pašaukimo skirtumus, skirtingas patirtis, išsilavinimą. Ne veltui Katalikų Bažnyčioje tiek skirtingų bendruomenių ir mokyklų, kurios kiekviena pagal savo charizmą siūlo įvairių pasaulio gerinimo ir Dievo karalystės įgyvendinimo būdų.

Katalikų reakcija į peticiją prieš LGBT eitynes skiriasi. Nemanau, kad yra tikinčiųjų kaip nors „palaikančių“ pačias eitynes. Tačiau ar reikėtų (ir kaip reikėtų) į šias eitynes reaguoti? Kas ir kokiu vardu turėtų tą daryti? Dėl šių klausimų požiūriai gali skirtis. Vieni pabrėš LGBT propagandos keliamas grėsmes ir bus nusiteikę kovingai. Kiti turės kokio nors dialogo viltį. Treti mėgins daryti ir viena, ir kita.

Tokiose ir panašiose situacijose svarbu, kad patys katalikai nesusipriešintų tarpusavyje. Tą daryti nėra prasmės, nes Katalikų Bažnyčios mokymas apie genderizmą, homoseksualumą, transseksualumą, homoseksualias praktikas (kaip ir apskritai apie intymius santykius ne santuokoje) yra pakankamai aiškus. Taip pat nediskutuotinas pagarbos asmeniui principas. Asmuo visada turi būti gerbiamas ir jokiomis aplinkybėmis negali būti žeminamas. Asmens nevalia vertinti tik per lytinės orientacijos, pažiūrų, praktikų prizmę. Mes, katalikai, tikime, kad žmogų būtina mylėti, gerbti kaip asmenį, net jei ir tektų visiškai nepritarti jo pažiūroms, veiksmams ar net su juo galynėtis.

Tačiau Bažnyčia nėra apibrėžusi, kaip reikėtų reaguoti į konkrečias LGBT eitynes konkrečioje šalyje. Čia teks patiems įvertinti situaciją ir pasirinkti poziciją, kuri labiausiai atitinka sąžinės balsą ir visuomenės gėrį. Greičiausiai nė vienas sprendimas nebus tobulas ir neišspręs visų problemų. Teks rinktis prioritetus ir daryti sprendimą, labiausiai atitinkamtį artimo meilės reikalavimus. Kaip žinote, aš pats pasirinkau peticiją pasirašyti. Visiškai sutinku ir su neseniai publikuotu Gintauto Vaitoškos straipsniu šia tema.

Tekste „Ar pasirašyti peticiją prieš LGBT eitynes?“ teigiate, kad „turime (...) laiminti ir mylėti konkrečius homoseksualius asmenis, bet priešintis LGBTxxx ideologijai “. Pagal kokius kriterijus jūs brėžiate ribą tarp „ideologijos“ ir „asmenų“? Kokiais argumentais grindžiante poziciją, kad „Baltic pride 2019“ reikėtų vertinti pirmiau kaip ideologijos, o ne paprasčiausios asmenų saviraiškos atvejį?

To paties klausti galime apie bet kurią kitą eiseną. Kaip galėčiau atskirti asmens saviraišką nuo ideologijos komunistų eisenoje? Neabejoju, kad yra skirtingų komunistų. Tačiau mėginimai komunizmą įgyvendinti turi pakankamai ilgą istoriją, kurios užtenka, kad galėtume įvertinti šios pasaulėžiūros tendencijas ir siekius. Arba, kaip atskirti asmenį nuo ideologijos už laisvą abortų pasirinkimą pasisakančioje demonstracijoje? Turbūt neteisinsime šios ideologijos vien todėl, kad galbūt ne visi demonstracijos dalyviai visiškai supranta judėjimo tikslus arba siekia šių tikslų vadovaudamiesi gerais motyvais?

LGBT nėra tik neutralus Lesbian–Gay–Bisexual–Transgender akronimas, bet ir judėjimas, siekiantis įgyvendinti konkrečią programą. Žvelgdami į LGBT aktyvistų veiklos Vakaruose istoriją, galime spręsti apie šio judėjimo ideologinius siekius ir tai,  kokių politinių sprendimų siekia šios ideologijos propagavimas. Internete nesunku rasti homoseksualių ir transseksualių asmenų liudijimų apie tai, kodėl jie atsiribojo nuo LGBT judėjimo. Pasak jų, LGBT yra konkrečių tikslų siekiantis kairuoliškas judėjimas, stokojantis tolerancijos kitokių pažiūrų žmonėms ir vertinantis žmones ne pagal asmenį, bet pagal „grupinę tapatybę“.

Sunku patikėti, kad LGBT plėtra Lietuvoje žingsnis po žingsnio neves į „homofobų“ raganų medžioklę, kurioje bus baudžiamas kiekvienas, netikintis LGBT išgalvotomis naujomis „lytimis“ ar atsisakantis vadinti biologinius vyrus ir moteris LGBT išgalvotais įvardžiais (pvz., į anglų kalbą įtraukiami iki tol joje neegzistavę įvardžiai „they, them, ze, sie, hir“). Tokiu atveju užteks išreikšti susirūpinimą, jog pagal kokią nors tolerancijos programą sūnui ar dukrai darželyje kalama, kad biologiniai lyčių skirtumai neegzistuoja, ir būsi išjungtas iš socialinių tinklų, išvadintas homofobu, nubaustas administracine bauda ar netgi prarasi darbą. Visa tai jau senokai vyksta tose šalyse, kuriose LGBT eitynės tapo įprastu dalyku. Manau, tai prieštarauja žodžio laisvės ir demokratijos idealams.

Pastebima, kad Vakaruose LGBT teisėms užtikrinti kartais imamasi priemonių, prasilenkiančių su žodžio ir nuomonių laisvės standartais. Tačiau dažnai sakoma, kad su šiais standartais prasilenkia ir siekis uždrausti LGBT eitynes. Koks būtų jūsų atsakymas?

Kiekviena ideologija, kuri siekia taikyti prievartos mechanizmus visuomenei, kad įgyvendintų vien jai suprantamus tikslus, turi būti vertinama labai atsargiai. Normalu, kad religinės bendruomenės, politinės partijos, įvairios idėjinės grupės gali organizuoti eitynes. Tačiau laisvė populiarinti savo įsitikinimus turėtų sulaukti pasipriešinimo, kai siekiama priversti visus mąstyti pagal specifinės grupės sampratas ir be išlygų vartoti tos grupės žodyną.

„Kiekviena ideologija, kuri siekia taikyti prievartos mechanizmus visuomenei, kad įgyvendintų vien jai suprantamus tikslus, turi būti vertinama labai atsargiai.“

Pavyzdžiui, krikščionys Lietuvoje organizuoja įvairias eisenas, tačiau nesiekia visuomenei primesti savo žodyno, nereikalauja, kad tikintieji būtų be išlygų vadinami „Dievo vaikais“, „Kristaus broliais“ ar „šventaisiais“ (taip krikščionis vadina apaštalas Paulius). Krikščionys nereikalauja bausti tų, kurie nepriima Kristaus žinios.

Atrodo, kad šiuo klausimu Lietuvoje yra susiformavusios dvi grupės: vieni –progresyvių pažiūrų, palaikantys LGBT, kiti – konservatyvūs, į seksualinio išsilaisvinimo idėją žvelgiantys rezervuotai ar skeptiškai. Tarp šių grupių yra susipirešinimas, atsiranda norinčiųjų užčiaupti kitą pusę. Atrodo, kad dialogas sunkiai įmanomas. Ar dar galima tikėtis kultūringo kalbėjimosi viešojoje erdvėje, ar tai liko tik asmeninei erdvei, pokalbiui su senu kitokių pažiūrų bičiuliu?

Turbūt reikėtų klausti, ar yra sėkmingos diskusijos su LGBT judėjimo ideologais viešoje erdvėje pavyzdžių. Jordanas Petersonas įsitikinęs, kad kairuoliški judėjimai negeba kultūringai diskutuoti, nes apskritai netiki objektyviu racionalumu. Kairuoliškas pasaulis suskirstytas į klases – engėjus ir engiamuosius, o su engėjais kultūringai nesišnekučiuojama.

Kita vertus, kultūringas kalbėjimasis visada įmanomas ten, kur yra kultūringų žmonių. Manau, jog asmeninė erdvė kultūringam pokalbiui ir tiesos paieškai yra daugeliu atvejų parankesnė. Turiu omenyje asmenines pažintis, draugystes ir susidūrimus. Būtent čia, atokiai nuo judėjimų ir aktyvizmo, gali užsimegzti vaisingesnė diskusija, atsirasti tikresnis situacijos supratimas. Asmeninių santykių erdvė savaime ryškina asmenį ir jo savybes, o ne etiketes ir „grupinio identiteto“ standartus.

Iš esmės nesutikčiau su ginčo dalyvių skirstymu į progresyvius ir konservatyvius. Juo labiau kad čia niekuo dėtos religinės pažiūros. Aktualiausi su LGBT susiję klausimai – grynai strateginio, biologinio, sociologinio, įstatyminio ir loginio pobūdžio. Pavyzdžiui, jų lobistai skundžiasi dėl homoseksualių ir transseksualių asmenų persekiojimų, tačiau taip pat siekia pajungti įstatymus „socialinės lyties“ sampratai. Iš tikrųjų tai du visiškai skirtingi dalykai. Asmuo turi teisę manyti apie save ką nori ir atitinkamai tvarkyti savo gyvenimą, kol tai nekelia grėsmės aplinkiniams. Jis neturi būti persekiojamas, niekinamas, žeminamas dėl savo įsitikinimų. Tačiau visai kas kita reikalauti, kad visa įstatymų sistema pripažintų ir įtvirtintų kažkieno subjektyvų savęs suvokimą.

„kultūringas kalbėjimasis visada įmanomas ten, kur yra kultūringų žmonių“

Toks reikalavimas skamba gražiai, bet iš tikrųjų yra destruktyvus. Išsaugoti įstatymų balansą nelengva netgi remiantis tokiais apčiuopiamais objektyviais dalykais kaip biologinė lytis, biologinis amžius, biologinė rasė ar rūšis. Tuo tarpu LGBT siūlo „socialines lytis“ traktuoti kaip objektyvų ir įstatymiškai apibrėžtą faktą. Dažniausiai tokia „socialinė lytis“ lieka už objektyvių įrodymų ribų. Tai savaime atveria duris piktnaudžiavimui. Pavyzdžiui, jei vyriškis tvirtina esąs „ji“, jis turi teisę reikalauti, kad jam būtų taikomi moterų darbo stažo terminai, gali naudotis moterų persirengimo kabinomis, moterims skirtomis įkalinimo įstaigomis, o sporte – varžytis moterų kategorijose, kur dėl vyriškų biologinių savybių savaime įgyja pranašumą. Šalyse, kur nuspręsta įstatymiškai pripažinti „socialinę lytį“, minėtos situacijos žinomos, skandalingi atvejai iškyla vienas po kito.

Subjektyvus savęs suvokimas neapsiriboja vien lytimi. Ten, kur įstatymiškai reikalaujama pripažinti „socialinių lyčių“ egzistavimą, kyla naujų klausimų. Ar vyriškis, kuris jaučiasi esąs šešerių metų mergaitė, gali lankyti mokyklą su kitomis šešiametėmis? Ar jis gali naudotis mergaičių tualetu ir persirengimo kambariais? Ar jam turi būti taikomos vaikams pagal įstatymą priklausančios privilegijos? Pagaliau, ar kito suaugusiojo lytinis santykiavimas su juo turi būti traktuojamas kaip pedofilija? Kitaip tariant, jei egzistuoja „socialinė lytis“, savaime turėtų egzistuoti ir „socialinė rasė“, „socialinis amžius“.

Daugelis suprantame, jog pajungti įstatymų sistemą tokioms subjektyvioms sampratoms – prasta mintis. Tačiau LGBT aktyvistai reikalauja ne tik įstatymiškai įteisinti „socialinės lyties“ sampratą, bet ir versti piliečius pripažinti, kad tokios „lytys“ yra objektyvus faktas. Kaip vertinti Kanadoje ir JAV vykstančius įstatyminius persekiojimus, atleidimus iš darbo, administracines bausmes ir asmenų demonizavimą už tai, kad jie viešai suabejojo „socialinės lyties“ konstruktu? Tai tiesiogiai primena sovietinę sistemą, kur dėl vienos išreikštos abejonės komunizmo rojumi grėsė susidorojimas ar tremtis. Tie patys siekiai, tie patys metodai: priversti visus patikėti subjektyvia utopija ir bausti nepritariančiuosius.

Toma Bružaitė komentare „Kaip netapti krikščioniškais diktatoriais“ teigia, kad, net jei pavyktų uždrausti eitynes, tai neduotų norimo rezultato, nes „informacijos prieinamumas, bendras viešosios erdvės suseksualinimas, greitai kintančios pasaulėžiūros, asmeninė nepilnamečių patirtis, skyrybų ir kitų santuokai priešingų gyvenimo formų normalizavimas ir dar daugelis kitų mūsų kultūros bruožų, o ir paties Bažnyčios socialinio mokymo suprantamo aiškinimo stoka tokias tiesmukas, diktatoriškas veikimo formas daro bergždžias“. Ar sutinkate, kad siekis peticija uždrausti LGBT eitynes nėra geras kovos su krikščionybei priešiška ideologija būdas, tinkamas taktinis sprendimas?

Su miela kolege Toma Bružaite sutinku iš dalies. Taip, draudimai niekada nėra pats geriausias kelias, tačiau kartais tenka rinktis ir netobulus būdus veikti, nes situacija gali nesuteikti galimybių veikti pagal geriausią scenarijų. Situacija keista ir nepatogi, o pilietinė pareiga skatina reaguoti, net jei tobulo veikimo būdo nėra. Gali būti, kad peticija dėl LGBT eitynių neturės didesnio efekto ir liks labiau simboliniu veiksmu. Vis dėlto net ir toks veiksmas svarbus, žinant, kad grumiamės ties lemiama riba. Tą rodo grumtynės dėl Stambulo konvencijos, kuri sudarytų realias sąlygas persekioti nepritariančiuosius „socialinės lyties“ konstruktui.

Tai taip pat ir pilietinės pareigos klausimas. Juk nuolat susiduriame su reiškiniais, kurių negalime sustabdyti, pavyzdžiui, pornografijos įsigalėjimo interneto erdvėje. Tačiau tai nereiškia, jog neturime reikšti savo pozicijos, stengtis padaryti bent kažką, kad bent kiek sušvelnintume neigiamas reiškinio pasekmes.

Iš dalies sutinku su Toma ir dėl peticijos asocijavimo su krikščionybe. Jau minėjau, kad protestas prieš didesnį LGBT ideologijos įsigalėjimą viešojoje erdvėje neturėtų būti siejamas su teologine pozicija, bet su loginiais, įstatyminiais ir visuomeniniais klausimais. Ne todėl, kad reikėtų religiją pašalinti iš viešosios sferos, bet todėl, kad teologiniai argumentai viešumoje veikia silpniau nei pilietiniai. Jei oponentui nieko nereiškia Biblija, ką pasieksiu, taikydamas biblinius argumentus?

Apaštalas Paulius tą puikiai suprato. Apaštalų darbų knygoje matome, kaip pakisdavo jo argumentacija kalbant graikams, kurie neišmanė Izraelio Šventųjų Raštų. Viešosios komunikacijos požiūriu, „Krikščioniškos kultūros institutas“ turbūt nėra tinkamiausias peticijos organizatorius. Greičiausiai paveikesnė būtų kokia nors religinių asociacijų nekelianti pilietinė organizacija. Bet kritikuoti visada lengviau, nei kažką realiai nuveikti. Juolab kad organizatorių gebėjimas sutelkti piliečius ir suorganizuoti tokią plačią akciją tikrai maloniai nustebino.

Kodėl, jūsų nuomone, šis ginčas dėl homoseksualumo, transseksualumo kelia tiek daug emocijų?

Įžvelgiu kelias priežastis. Pirmoji – gana paprasta. Jau kurį laiką diskusijos dėl įvairių aštrių klausimų yra persikėlusios į socialinius tinklus. Socialiniai tinklai turi savą dinamiką. Jie suteikia puikių galimybių diskutuoti, tačiau kartu sukuria anonimiškumo iliuziją ir mažina dalyvių savikontrolę. Tikrai liūdna matyti diskusijose neapykantą, patyčias, netgi grasinimus susidoroti. To randame abiejose barikadų pusėse. Situacija pagerėtų, jei, parašę komentarą, neskubėtume paspausti „Enter“ klavišo, prieš tai nesuskaičiavę iki dešimties. Taip pat derėtų pagalvoti, kad diskutuojame ne su algoritmu, bet gyvais žmonėmis, kuriuos sutikus gali tekti paspausti ranką, pažiūrėti į akis.

„Tikrai liūdna matyti diskusijose neapykantą, patyčias, netgi grasinimus susidoroti. To randame abiejose barikadų pusėse.“

Kita jautrumo priežastis – primygtinis LGBT ideologijos propagavimas viešojoje erdvėje. Sunku nereaguoti, kai Europos Sąjungos šalims narėms nuolat daromas didelis spaudimas dėl „LGBT teisių“ klausimo, kai daugėja LGBT išpuolių prieš tradicinę šeimos sampratą remiančius politikus, mokslininkus, verslininkus ir šeimas, kai šalyse uždraudžiama homoseksualumo terapijos galimybė (nors kitų panašių savivokos sutrikimų atveju tokia galimybė suteikiama), kai hormonų terapiją naudojusiam ir plastines operacijas pasidariusiam transseksualiam vyriškiui JAV suteikiamas apdovanojimas už drąsą (pamėginkime tai įsivaizduoti kurio nors kito kūno integralumo sutrikimo atveju, pvz., somatoparafrenijos, kuri pasireiškia asmens negebėjimu „susigyventi“ su kuria nors savo galūne, galiausiai ryžtantis ją amputuoti). Tokie „lazdos perlenkimai“ nelieka visuomenės nepastebėti ir sukelia atitinkamą reakciją.

Tačiau turbūt pati svarbiausia jautraus reagavimo į LGBT priežastis – vaikų indoktrinavimo klausimas. LGBT paprastai siekia šviesti vaikus apie „socialinę lytį“, homoseksualias santuokas ir transseksualumą kaip „gerą“, „normalų“ dalyką. Šalyse, kuriose LGBT ideologija įsigali plačiau, daugėja atvejų, kai vaikų darželiuose ir mokyklose įvedamos programos, kuriomis siekiama susilpninti vaikų lyties sampratą, vaikai pratinami dėvėti kitos lyties drabužėlius, homoseksualumas ir transseksualumas jiems pristatomas kaip kažkas savaime gero, gražaus ir net siektino. Iš kultūrų istorijos žinome, kad nekonvencionalios sugyvenimo ir lytiškumo praktikos gali būti imituojamos, gali tapti priimtinos ir net madingos, jei yra pristatomos kaip pageidautinos, egzotiškos, patrauklios.

Šiandien net patys transseksualai jutube kanale vis dažniau skundžiasi, kad transseksualumas Vakaruose tapo madingas tarp paauglių, tad tenka aiškintis, kas yra tikras transseksualas, o kas tik tokiu apsimeta, siekdamas populiarumo. Situacija darosi panaši į jaunimo subkultūrų gyvenimą, kur tikrieji subkultūros nariai skiriami nuo prisiplakėlių, imituojančių tik patraukliąsias subkultūros savybes.

Kai transseksualus įvaizdis ir praktika tampa priemone išsiskirti iš bendraamžių, tėvų susirūpinimas suprantamas. Juk šiuo atveju kalbame apie daugiau nei įvaizdžio pasirinkimą ar specifinės muzikos klausymą. Kelia nerimą didėjantis spaudimas suteikti galimybę „pereiti į kitą lytį“ (vadinamasis transitioning) nuo vis ankstyvesnio amžiaus, pvz., nuo penkerių metų ir anksčiau. Tokia procedūra atliekama pirmiausia su hormonų pagalba. Ji negrįžtamai sužaloja vaikus, nepalikdamos jiems galimybės ateityje būti vaisingiems ir susilaukti savo vaikų.

Neretai kritikuojamas krikščioniškos ir nekrikščioniškos kultūrų kovos diskursas. Sakoma, kad požiūris, jog vyskta nuolatinis karas tarp gėrio ir blogio, neatitinka šių laikų dvasios, užuot kovojus, reikėtų kurti dialogą, patiems imtis gailestingumo darbų. Krikščioniškam gyvenimui sveika ar žalinga jausti, kad kovoji su kažkokiomis kultūros tendencijomis, ideologijomis?

Manau, kad kova neišvengiama, nes kiekvienas geras krikščionis yra ir geras pilietis – jis turi išreikšti pilietinę poziciją, reaguoti į įstatymus, kurie gali kelti grėsmę žmogaus orumui, teisingumui, sąžinės ar požiūrio laisvei. Taip pat krikščionis gali išreikšti pilietinį nepaklusnumą, kai to reikalauja sąžinė ir teisingumas. Tačiau krikščioniui egzistuoja ir papildomi reikalavimai, kurių jis negali nepaisyti. Tai – meilės ir tiesos reikalavimai. Šie reikalavimai yra rimta dialogo paskata.

„Tikrai įmanoma priešintis ideologijai darant rimtą pastangą suvokti, kad asmuo nėra ideologija.“

Dialogo pastanga svarbi pirmiausia tam, kad nekovotume su savo pačių susikurtomis oponentų karikatūromis ar demonizuotais jų pavidalais. Dialogo dėka suprantame, ar pažįstame savo oponentus, ar neįdedame į jų lūpas iškreiptų teiginių. Tad brandi krikščioniška reakcija yra kažkas panašaus į „trečią kelią“. Tikrai įmanoma priešintis ideologijai rimtai stengiantis suvokti, kad asmuo nėra ideologija. Kovoti ir mylėti kartu yra menas. Krikščioniui visada išliks iššūkis nevirsti vien į politinį aktyvistą arba pasinerti į „dvasingumą“, šalinantis bet kokios pilietinės atsakomybės. Bet kuriuo atveju galimybės veikti šaltai, be meilės mes neturime. Mes vertiname tiesą, nes „tiesa padaro mus laisvus“. Tačiau kartu „tiesą sakome su meile“, kaip mus ragina apaštalas Paulius.

Bernardinai.lt

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode