Po nesėkmingo Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) balsavimo sistemos starto, kai rinkėjų duomenys kurį laiką buvo viešai prieinami, pasipylė kritika VRK. Tačiau ar galėjo būti kitaip?
Viešajame sektoriuje veikia apie 6 tūkst. valstybinių ar savivaldybių įstaigų, kurių veikla susijusi su labai svarbiais gyventojų asmens, finansiniais, ekonominiais ar sveikatos duomenimis. Visa tai yra dalis svarbių valstybės duomenų. Kiekvieną dieną šios institucijos keičiasi turima informacija, vyksta nenutrūkstantis informacijos ir svarbių duomenų perdavimo ciklas. Duomenų saugumas turi būti valstybės prioritetas, tačiau kaip užtikrinti tokio institucijų kiekio tolygias IT kompetencijas? Kas būtų, jei, tarkime, po kibernetinės duomenų perdavimo tinklų atakos būtų paviešinti dar svarbesni valstybės duomenys?